GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ
Tai tokia ūkininkavimo forma, kai daržuose ir soduose atkartojami natūralūs gamtos procesai. Kas svarbiausia gamtinėje žemdirbystėje - tai dirvos danga - mulčius.
Gamtoje nėra plynų plotų, todėl pati gamta ir užaugina tai, kas vertingiausia: mėlynes, bruknes, spanguoles, miško avietes ir gervuoges, pačias įvairiausias žoleles. Bet tam, kad tai įvyktų, turi formuotis natūrali paklotė: miške vienokia, pamiškėse kitokia, pievose trečiokia, pelkėse išvis savita.
Natūrali danga susideda iš visko, ką per metus gamta užaugina ir po to numeta: lapai, žolė, šakelės. Tokia danga pamažu yra, fermentuojasi ir virsta augalų maistu. Taip gamta pati save pamaitina.
Vilkės ūkyje didžioji dalis daržų dengiama nupjauta žole. Tokiu būdu mes apsieiname be trąšų, be mėšlo, be jokių chemikalų. Augalai auga stipresni, daržai tampa pakantesni sausroms. Derlius užauga vertingas.
Būtent danga lemia maisto medžiagų įsisavinimo kokybę. Tam, kad augalas pasimaitintų, tam, kad mineralų karalystė būtų pernešta į augalą reikia bakterijų ir grybų. Būtent dangoje ir po danga šie padarėliai apsigyvena ir puikiai dauginasi.
Saugome savo dirvas nuo nualinimo, ravint viskas, kas išravima lieka darže, viskas, kas ne derlius (stiebai, lapai ir panašiai) irgi lieka darže. Dar dirvą praturtiname pelenais, o vasarą mulčiuojame žole, šienu, šiaudais.
Taip, rankų darbo čia daug. Taip užaugintas maistas tampa brangesnis, bet jo ir suvalgyti reikia mažiau, juo greičiau pasisotinama, jis gausus ne tik mineralų ir vitaminų bet ir gerųjų bakterijų.
Sveikata prasideda nuo to, ką į save dedame. Beūkininkaudami mes supratome, kad gamtinis maistas yra tikras maistas.
